Budizmo istorija yra labai daugialypė ir sudėtinga. Skirtingai nuo, pvz., krikščionybės, čia nebuvo vieningo centro ir centrinės institucijos, todėl kiekvienoje šalyje budizmas vystėsi skirtingomis kryptimis, maišydamasis su vietiniais tikėjimais ir papročiais.
Istorinė budizmo raida Indijoje
Iki XIII a. budizmo tėvynė Indija buvo pagrindinis budizmo filosofijos ir praktikos generatorius, savotiškas šios religijos centras. Netgi pirmaisiais mūsų eros amžiais budizmui pradėjus plisti už Indijos civilizacijos ribų, įvairių šalių vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje arba kviesdavosi iš čia išminčius. Tokiu būdu Indijoje besiformuojančios naujovės buvo nuolat perduodamos į kitas šalis, ir Indijos budizmo istorija turėjo milžinišką reikšmę kitų šalių budizmo istorijai.
Istorinę budizmo raidą Indijoje galima suskirstyti į keturis pagrindinius tarpsnius:
Nuo VI a. pr. m. e. vidurio iki V a. pr. m. e. vidurio buvo Ankstyvojo budizmo laikotarpis, kuomet mokymą atvėrė ir aiškino patsai Buda. Šio laikotarpio pabaigoje ir vėliau mokymą skleidė tiesioginiai Budos mokiniai.
Nuo IV a. pr. m. e. iki I m. e. a. skirtingų mokyklų radimasis, kuomet dėl nevienodos mokymo interpretacijos radosi eilė įvairių budizmo mokyklų (žr. Budizmo mokyklos).
I a. – VII a. Ketvirtajame budistų susirinkime Kušanų imperijos laikais ima reikštis nauja įtakinga srovė. Jos sekėjai pavadina ją mahajana, „didžiąja važiuokle“, o senąjį budizmą, žiūrėdami į jį kiek iš aukšto, ima vadinti hinajana, t. y. „mažąja važiuokle“. Mahajanos svarbiausiais ideologais buvo Ngardžuna, pradėjęs Madhjamaka (skr. mādhyamaka) mokyklą ir Asanga bei Vasubandhus, pradėjęsJogačaros (skr. yogācāra) mokyklą.
Nuo maždaug VII a. Indijos budizme labai didžiulę reikšmę ėmė vaidinti budistiniai universitetai, tarp kurių garsiausias – Nalandos universtetas. Čia formavosi naujos koncepcijos, buvo tobulinama filosofija. Maždaug tuo metu gimsta tantrinis budizmas Vadžrajana, įvedamas tantros terminas. Pereinama į evoliucinę susiformavusio budizmo raidą.
Po XIII a. budizmas Indijoje beveik išnyko. Bet jis jau buvo išplitęs į kitas šalis.
Budizmo plitimas
Nuo pirmųjų mūsų eros amžių budizmas pasiekė ir kitas to meto šalis. Nepaisant to, kad keliaujantys vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje ir parnešdavo naujų idėjų, čia formavosi ir savitos mokyklos bei tradicijos. Vienose šalyse budizmas išlikęs iki dabar, kitose jis buvo užgožtas islamo ir kitų religijų.
Vidurinė Azija
Budizmo istorijoje Vidurinės Azijos budizmas turėjo nepaneigiamą reikšmę, nors dabar šiose vietose įsigalėjęs islamas. Tuometinėse valstybėse Chorezmas, Sogdiana ir Šilko kelio miestuose tikrai buvo išpažįstamas mahajanos budizmas, apie ką liudija to meto freskos ir milžiniškos budų statulos. Čia, veikiant senosioms zoroastrizmo tradicijoms, formavosi budistinio rojaus įvaizdis ir Tyrosios žemės budizmas.
Tolimieji Rytai
Kiniją budizmas pasiekė pirmaisiais mūsų eros amžiais. Iš Vidurinės Azijos čia atėjo Tyrosios žemės budizmas, kitos mahajanos mokyklos, apie kurias liudija urvų vienuolynai ir freskos. VI-VII a. Indijoje lankęsi vienuoliai atsivežė jogačiarų idėjas. Indų vienuolis Bodhidharma pradėjo Kinijoje čan (chan, channa) srovės budizmą, kuris Korėjoje išplito kaip sion (čam soen), o Japonijoje – kaip dzenas (zen, zenna). Dar vėliau, vadžrajanos suklestėjimo laikais, Indijoje apsilankę vienuoliai vėlgi atsivežė naujų idėjų, kurių palikimas – mistinės kinų Tendai ir japonų Šingon (Shingon) sektos.
Tibetas ir Centrinė Azija
Pirmi bandymai įdiegti Tibete budizmą iš Kinijos buvo VII a. Tačiau jiems nepavykus, vėliau paplito Vadžrajanos budizmas iš Indijos. Taip susiformavo njingma (nyingma) kryptis. X-XI a. iš Indijos pakviesti vadžrajanos išminčiai dar kartą atgaivino budizmą, ir susikūrė trys naujos kryptys: kagju (kagyu), kadam, sakja (sakya). Tibeto budizmas – gryniausia iki mūsų dienų išlikusi vadžrajanos forma. XIII a. jis išplito ir Mongolijoje.
Pietryčių Azija
Jau pirmaisiais mūsų eros amžiais indų misionieriai skleidė naują religiją šiose šalyse. Iš pradžių čia labai paplito tuo metu pažangi mahajanos šaka, kuri egzistavo kartu su induizmu ir vietiniais tikėjimais. XI a. Mianmare, o vėliau kitose šalyse įvyko savotiška reformacija, kurios metu iš Šri Lankos atkeliavo seniausios budizmo šakos atstovė – Theravados mokykla (theravada – „senųjų mokymas“). Šiuo metu beveik visos Pietryčių Azijos šalys išpažįsta būtent ją.
Istorinė budizmo raida Indijoje
Iki XIII a. budizmo tėvynė Indija buvo pagrindinis budizmo filosofijos ir praktikos generatorius, savotiškas šios religijos centras. Netgi pirmaisiais mūsų eros amžiais budizmui pradėjus plisti už Indijos civilizacijos ribų, įvairių šalių vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje arba kviesdavosi iš čia išminčius. Tokiu būdu Indijoje besiformuojančios naujovės buvo nuolat perduodamos į kitas šalis, ir Indijos budizmo istorija turėjo milžinišką reikšmę kitų šalių budizmo istorijai.
Istorinę budizmo raidą Indijoje galima suskirstyti į keturis pagrindinius tarpsnius:
Nuo VI a. pr. m. e. vidurio iki V a. pr. m. e. vidurio buvo Ankstyvojo budizmo laikotarpis, kuomet mokymą atvėrė ir aiškino patsai Buda. Šio laikotarpio pabaigoje ir vėliau mokymą skleidė tiesioginiai Budos mokiniai.
Nuo IV a. pr. m. e. iki I m. e. a. skirtingų mokyklų radimasis, kuomet dėl nevienodos mokymo interpretacijos radosi eilė įvairių budizmo mokyklų (žr. Budizmo mokyklos).
I a. – VII a. Ketvirtajame budistų susirinkime Kušanų imperijos laikais ima reikštis nauja įtakinga srovė. Jos sekėjai pavadina ją mahajana, „didžiąja važiuokle“, o senąjį budizmą, žiūrėdami į jį kiek iš aukšto, ima vadinti hinajana, t. y. „mažąja važiuokle“. Mahajanos svarbiausiais ideologais buvo Ngardžuna, pradėjęs Madhjamaka (skr. mādhyamaka) mokyklą ir Asanga bei Vasubandhus, pradėjęsJogačaros (skr. yogācāra) mokyklą.
Nuo maždaug VII a. Indijos budizme labai didžiulę reikšmę ėmė vaidinti budistiniai universitetai, tarp kurių garsiausias – Nalandos universtetas. Čia formavosi naujos koncepcijos, buvo tobulinama filosofija. Maždaug tuo metu gimsta tantrinis budizmas Vadžrajana, įvedamas tantros terminas. Pereinama į evoliucinę susiformavusio budizmo raidą.
Po XIII a. budizmas Indijoje beveik išnyko. Bet jis jau buvo išplitęs į kitas šalis.
Budizmo plitimas
Nuo pirmųjų mūsų eros amžių budizmas pasiekė ir kitas to meto šalis. Nepaisant to, kad keliaujantys vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje ir parnešdavo naujų idėjų, čia formavosi ir savitos mokyklos bei tradicijos. Vienose šalyse budizmas išlikęs iki dabar, kitose jis buvo užgožtas islamo ir kitų religijų.
Vidurinė Azija
Budizmo istorijoje Vidurinės Azijos budizmas turėjo nepaneigiamą reikšmę, nors dabar šiose vietose įsigalėjęs islamas. Tuometinėse valstybėse Chorezmas, Sogdiana ir Šilko kelio miestuose tikrai buvo išpažįstamas mahajanos budizmas, apie ką liudija to meto freskos ir milžiniškos budų statulos. Čia, veikiant senosioms zoroastrizmo tradicijoms, formavosi budistinio rojaus įvaizdis ir Tyrosios žemės budizmas.
Tolimieji Rytai
Kiniją budizmas pasiekė pirmaisiais mūsų eros amžiais. Iš Vidurinės Azijos čia atėjo Tyrosios žemės budizmas, kitos mahajanos mokyklos, apie kurias liudija urvų vienuolynai ir freskos. VI-VII a. Indijoje lankęsi vienuoliai atsivežė jogačiarų idėjas. Indų vienuolis Bodhidharma pradėjo Kinijoje čan (chan, channa) srovės budizmą, kuris Korėjoje išplito kaip sion (čam soen), o Japonijoje – kaip dzenas (zen, zenna). Dar vėliau, vadžrajanos suklestėjimo laikais, Indijoje apsilankę vienuoliai vėlgi atsivežė naujų idėjų, kurių palikimas – mistinės kinų Tendai ir japonų Šingon (Shingon) sektos.
Tibetas ir Centrinė Azija
Pirmi bandymai įdiegti Tibete budizmą iš Kinijos buvo VII a. Tačiau jiems nepavykus, vėliau paplito Vadžrajanos budizmas iš Indijos. Taip susiformavo njingma (nyingma) kryptis. X-XI a. iš Indijos pakviesti vadžrajanos išminčiai dar kartą atgaivino budizmą, ir susikūrė trys naujos kryptys: kagju (kagyu), kadam, sakja (sakya). Tibeto budizmas – gryniausia iki mūsų dienų išlikusi vadžrajanos forma. XIII a. jis išplito ir Mongolijoje.
Pietryčių Azija
Jau pirmaisiais mūsų eros amžiais indų misionieriai skleidė naują religiją šiose šalyse. Iš pradžių čia labai paplito tuo metu pažangi mahajanos šaka, kuri egzistavo kartu su induizmu ir vietiniais tikėjimais. XI a. Mianmare, o vėliau kitose šalyse įvyko savotiška reformacija, kurios metu iš Šri Lankos atkeliavo seniausios budizmo šakos atstovė – Theravados mokykla (theravada – „senųjų mokymas“). Šiuo metu beveik visos Pietryčių Azijos šalys išpažįsta būtent ją.