Budizmas skirstomas:
Theravada
(Pali: थेरवाद theravāda, Sanskritu: स्थविरवाद sthaviravāda); pažodžiui: "senolių mokymas" arba "senovinis mokymas". Theravada yra pati seniausia išlikusi budizmo filosofinė mokykla. Ji buvo atrasta Indijoje. Ši mokykla yra ganėtinai konservatyvi ir apskritai ji yra pati artimiausia ankstyvajam budizmui. Theravados pakraipa daugelį amžių buvo pagrindinė Šri Lankos religija bei kitų žemyninių Pietryčių Azijos šalių, kaip antai Kambodžos, Laoso, Mianmaro ir Tailando. Šią budizmo kryptį taip pat išpažįsta ir kai kurios etninės grupės Pietvakarių Kinijoje, Vietname, Bangladeše, Malaizijoje bei Indonezijoje. Pastaruoju metu Theravados pakraipa įgauna populiarumo Singapūre, Indijoje ir Vakaruose. Šiuo metu Theravados krypties pasekėjų pasaulyje yra virš 100 milijonų.
Hinajana
(sanskr. mažoji važiuoklė, siaurasis kelias) – viena pagrindinių budizmo krypčių (greta mahajanos). Labiausiai paplitusi Pietryčių Azijos šalyse – Mianmare, Kambodžoje, Laose, Šri Lankoje, Tailande.
Atsirado I amžiuje.
Pasaulį traktuoja kaip nenutrūkstantį dharmų srautą. Pasaulyje nėra nieko pastovaus, viskas susideda iš akimirkų. Hinajana, skirtingai nuo mahajanos, pripažįsta, kad dharmų srautas realiai egzistuoja. Žmogus, gyvendamas nuolat kintančiame pasaulyje, kenčia nuo aistrų ir troškimų. Išsigelbėti nuo kančių galima tik įveikus pasaulio srautą, troškimus ir pasiekus nirvaną. Tačiau ją pasiekti gali vien tie, kurie supranta savo kentėjimų priežastis ir turi pakankamai valios išsigelbėti.
Hinajana pabrėžia kraštutinį individualizmą. Siekdamas nirvanos žmogus turi pasikliauti tik savo jėgomis. Maldos, aukos Budai nepadedančios, nes jis ne dievas, o tik išminčius, kurio gyvenimas esąs geriausias pavyzdys to, kaip įveikti troškimus.
Individualistinis ir etinis hinajanos tikslas – arhata – šventumo būsena (ketvirta vienuolystės pakopa), kurią pasiekus, pasineriama į nirvaną. Arhatos dogma skatino individualų išsigelbėjimą, prieinamą tik vienuoliams.
Mahajana
(sanskr. didžioji važiuoklė) – viena iš dviejų pagrindinių (greta hinajanos) budizmo krypčių.
Susiformavo I–II a.
Remiasi 9 sūtromis, vadinamomis „Vaipulija sūtromis“. Skirtingai nei hinajana, teigia, kad pasaulis tėra regimybė. Vienintelė realybė esanti šūnjata (tuštuma), kuri iliuzijų dėka reiškiasi kaip pasaulio įvairovė. Anot mahajanos, gyvenimo tikslas – tapti bodhisatva, t. y. būsimuoju buda, kuris jau gali pasinerti į nirvaną, tačiau priešingai hinajanos arhatai, savanoriškai to atsisako ir, priėmęs žymaus žmogaus pavidalą, padeda kitiems išsigelbėti.
Mahajana pavertė Budą bei daugelį bodhisatvų dievybėmis, sukūrė jų kultą, išplėtojo garbinimo apeigas. Mahajana pripažįsta pomirtinį gyvenimą rojuje ar pragare, kas nebūdinga ankstyvajam budizmui bei hinajanai.
Dėl visiems prieinamo išgelbėjimo kelio idėjos, tapo pasauline religija.
Pagrindinės mahajanos filosofinės mokyklos – jogačara bei madhjamika.
V–VI a. mahajana paplito Kinijoje, vėliau Korėjoje, Japonijoje, Tibete, kur susimaišiusi su vietinėmis religijomis virto lamaizmu.
Vadžrajana
(skr. वज्रयान Vajrayana - "Deimanto vežimas") – viena iš trijų pagrindinių budizmo mokyklų. Taip pat žinoma kaip Tantrinis budizmas, Tantrajana, Mantrajana, Ezoterinis budizmas ir Deimantinis Kelias. Šių terminų negalima laikyti lygiaverčiais. Vadžrajana yra greta kitų dviejų budizmo mokyklų Hinajanos (Teravados) ir Mahajanos.
Atsižvelgiant į Vadžrajanos požiūrį, teigiama, kad buvę trys „dharmos rato apsisukimai“. Pirmuoju apsisukimu Buda Šakjamunis mokė dharmos kaip Keturių Tauriųjų Tiesų Varanasio mieste, tai buvo taip vadintų Hinajanos mokyklų atsiradimo priežastis, iš kurių dabar išliko tik Teravados mokykla. Antruoju rato apsisukimu Buda mokė „Didžiosios sūtros apie išminties tobulybę“ iš to sekė Mahajanos mokyklos atsiradimas. Mokymai, kurie buvo paskirti trečiajam dharmos rato apsisukimui, buvo perduoti Šravasto mieste ir kitose Indijos vietose. Jais detaliai buvo išaiškinta, kad visi gyvi sutvėrimai turi savyje Budos prigimtį ir taip pat buvo perduoti Jogačaros tradicijos mokymai. Trečiasis rato apsisukimas yra įvardijamas kaip tas, kuris ir nuvedė į Vadžrajaną.
Mahajanos budizmo požiūriu, Vadžrajana yra tarsi Mahajanos platesnė forma, kuri labiau skiriasi savo tantrine praktika, nei filosofija. Anot šio požiūrio, Mahajana turi du praktikos kelius: Sutrajanos metodą, kuriuo tobulinamos gerosios savybės ir Vadžrajanos metodą, kurios pagrindiniu keliu pasirenkamas Budos būsenos siekimas.
Šio tikėjimo pagrindas – labai sena Indijos filosofija – tantrizmas -, kuris yra padaręs nemažai įtakos budizmui ir induizmui, bet ši budizmo kryptis taip pat persipynusi su okultizmo, magijos ir mistikos elementais.
Vadžrajanos budizmas prisideda prie dviejų tiesų doktrinos, kurią sudaro įprasta ir aukščiausioji tiesa. Aukščiausios tiesos patyrimas yra daugumos tantrinių Vadžrajanos praktikų tikslas. Ši budizmo kryptis ragina savo išpažinėjus skverbtis pro išorinius daiktų pavidalus ir smelktis į nebūties tuštumą, kurioje individas gali sutapti su absoliutu. Vadžrajanos praktikai atlikti reikalingi mistiški išgyvenimai, kurių pagalba galima patirti minėtąją Budos prigimtį dar prieš absoliutų nušvitimą. Tam, kad ši patirtis būtų perduota, budistai, praktikuojantys jogą ir tantrą, sukaupė žinias apie ezoterinį kūną ir perdavė mokymus sklisti įvairiomis budizmo mokyklų linijomis. Žmogus, praktikuojantis budizmą, norėdamas pasinaudoti perduotais mokymais ir žiniomis, turi gauti iniciaciją iš talentingo ir dvasingo mokytojo arba guru.
Dzenas, Zen, dzenbudizmas
(jap. 禅, zen; į japonų kalbą žodis pakliuvo iš sanskrito: dhyana, per kinų kalbą: 禅, čian ir korėjiečių kalbą: 선, soen; arba per vietnamiečių kalbą thiền, tjen) yra budistinė meditavimo ir dvasinio pažinimo sistema, išsiskirianti visiškai budriu šio mirksnio suvokimu, savaimingu veikimu, grįstu tikrosios prigimties pažinimu, ir atsisakymu nuo egocentriško, vertinančio mąstymo.
Dzenas – tai dhjana praktikoje. Dhjana (sanskr. dhyāna) yra proto sutelktumas, meditatyvus pasinėrimas į savastį, kurio metu pranyksta visos dvilypės skirtys, kaip aš - tu, subjektas - objektas, tikrumas - netikrumas. Dzeną galima aiškinti egzoteriškai ir/arba ezoteriškai.
Dzenas, kaip atskira budizmo kryptis atsirado VII a. Kinijoje ir paskui išplito į Vietnamą, Korėją bei Japoniją Dzenbudizmo atradimo nuopelnai priskiriami Persijos arba pietų Indijos princui, tapusiam vienuoliu, Bodhidharmai, kuris atėjo į Kiniją, perduoti ypatingos perdavos, neturinčios nieko bendra su šventraščiais ar pamokslais.
Egzoteriškai dzenas, arba čianj, jeigu kalbama apie šios srovės vystymąsi Kinijoje (ypač pradiniu laikotarpiu), yra mahajanos budizmo mokykla, mūsų dienomis įgyjanti visiškai savarankiškos budizmo srovės statusą, kuri išsivystė VI - VII amžiuje iš dhjanos budizmo, kurį į Kiniją atnešė Bodhidharma, susidūrusio su čia jau buvusiu daoizmu. Šiuo požiūriu dzenas yra religija, kurios mokymas ir praktiniai užsiėmimai yra skirti savęs pažinimui (kenšo, satori) ir galutiniam asmens atbudimui, kokį išgyvena Buda.
Ezoteriškai dzenas nėra religija, o labiau neapibrėžiama, neperduodama esmė, neturinti jokių pavadinimų, neapibūdinama, neišreiškiama sąvokomis ar sampratomis, kurią galima patirti tik tiesioginio asmeninio išgyvenimo metu. Tokios esmės išraiškos formas galima laikyti visų religijų esme, todėl šiuo požiūriu dzenas nėra susietas išimtinai su budizmu, bet laikytinas išvis nereliginiu, o tiksliau ikireliginiu dalyku. Tai pirminė visos būties tobulybė. Tokia, kaip ją apibūdina daugelio dvasinio pažinimo krypčių praktikų, išminčių, šventųjų ir religinių pranašų. Budizme ši esmė vadinama "samsaros ir nirvanos tapatumu". Šiuo požiūriu dzeno meditacija (jap. zadzen) yra ne pratybų metodas, kuriuo remdamiesi neišmanymo apimti žmonės gali išsilaisvinti iš kančių, o kiekvienam asmeniui kiekvieną mirksnį būdingos tobulos prigimties (tikrosios savasties) tiesioginė išraiška ir įgyvendinimas.
(Pali: थेरवाद theravāda, Sanskritu: स्थविरवाद sthaviravāda); pažodžiui: "senolių mokymas" arba "senovinis mokymas". Theravada yra pati seniausia išlikusi budizmo filosofinė mokykla. Ji buvo atrasta Indijoje. Ši mokykla yra ganėtinai konservatyvi ir apskritai ji yra pati artimiausia ankstyvajam budizmui. Theravados pakraipa daugelį amžių buvo pagrindinė Šri Lankos religija bei kitų žemyninių Pietryčių Azijos šalių, kaip antai Kambodžos, Laoso, Mianmaro ir Tailando. Šią budizmo kryptį taip pat išpažįsta ir kai kurios etninės grupės Pietvakarių Kinijoje, Vietname, Bangladeše, Malaizijoje bei Indonezijoje. Pastaruoju metu Theravados pakraipa įgauna populiarumo Singapūre, Indijoje ir Vakaruose. Šiuo metu Theravados krypties pasekėjų pasaulyje yra virš 100 milijonų.
Hinajana
(sanskr. mažoji važiuoklė, siaurasis kelias) – viena pagrindinių budizmo krypčių (greta mahajanos). Labiausiai paplitusi Pietryčių Azijos šalyse – Mianmare, Kambodžoje, Laose, Šri Lankoje, Tailande.
Atsirado I amžiuje.
Pasaulį traktuoja kaip nenutrūkstantį dharmų srautą. Pasaulyje nėra nieko pastovaus, viskas susideda iš akimirkų. Hinajana, skirtingai nuo mahajanos, pripažįsta, kad dharmų srautas realiai egzistuoja. Žmogus, gyvendamas nuolat kintančiame pasaulyje, kenčia nuo aistrų ir troškimų. Išsigelbėti nuo kančių galima tik įveikus pasaulio srautą, troškimus ir pasiekus nirvaną. Tačiau ją pasiekti gali vien tie, kurie supranta savo kentėjimų priežastis ir turi pakankamai valios išsigelbėti.
Hinajana pabrėžia kraštutinį individualizmą. Siekdamas nirvanos žmogus turi pasikliauti tik savo jėgomis. Maldos, aukos Budai nepadedančios, nes jis ne dievas, o tik išminčius, kurio gyvenimas esąs geriausias pavyzdys to, kaip įveikti troškimus.
Individualistinis ir etinis hinajanos tikslas – arhata – šventumo būsena (ketvirta vienuolystės pakopa), kurią pasiekus, pasineriama į nirvaną. Arhatos dogma skatino individualų išsigelbėjimą, prieinamą tik vienuoliams.
Mahajana
(sanskr. didžioji važiuoklė) – viena iš dviejų pagrindinių (greta hinajanos) budizmo krypčių.
Susiformavo I–II a.
Remiasi 9 sūtromis, vadinamomis „Vaipulija sūtromis“. Skirtingai nei hinajana, teigia, kad pasaulis tėra regimybė. Vienintelė realybė esanti šūnjata (tuštuma), kuri iliuzijų dėka reiškiasi kaip pasaulio įvairovė. Anot mahajanos, gyvenimo tikslas – tapti bodhisatva, t. y. būsimuoju buda, kuris jau gali pasinerti į nirvaną, tačiau priešingai hinajanos arhatai, savanoriškai to atsisako ir, priėmęs žymaus žmogaus pavidalą, padeda kitiems išsigelbėti.
Mahajana pavertė Budą bei daugelį bodhisatvų dievybėmis, sukūrė jų kultą, išplėtojo garbinimo apeigas. Mahajana pripažįsta pomirtinį gyvenimą rojuje ar pragare, kas nebūdinga ankstyvajam budizmui bei hinajanai.
Dėl visiems prieinamo išgelbėjimo kelio idėjos, tapo pasauline religija.
Pagrindinės mahajanos filosofinės mokyklos – jogačara bei madhjamika.
V–VI a. mahajana paplito Kinijoje, vėliau Korėjoje, Japonijoje, Tibete, kur susimaišiusi su vietinėmis religijomis virto lamaizmu.
Vadžrajana
(skr. वज्रयान Vajrayana - "Deimanto vežimas") – viena iš trijų pagrindinių budizmo mokyklų. Taip pat žinoma kaip Tantrinis budizmas, Tantrajana, Mantrajana, Ezoterinis budizmas ir Deimantinis Kelias. Šių terminų negalima laikyti lygiaverčiais. Vadžrajana yra greta kitų dviejų budizmo mokyklų Hinajanos (Teravados) ir Mahajanos.
Atsižvelgiant į Vadžrajanos požiūrį, teigiama, kad buvę trys „dharmos rato apsisukimai“. Pirmuoju apsisukimu Buda Šakjamunis mokė dharmos kaip Keturių Tauriųjų Tiesų Varanasio mieste, tai buvo taip vadintų Hinajanos mokyklų atsiradimo priežastis, iš kurių dabar išliko tik Teravados mokykla. Antruoju rato apsisukimu Buda mokė „Didžiosios sūtros apie išminties tobulybę“ iš to sekė Mahajanos mokyklos atsiradimas. Mokymai, kurie buvo paskirti trečiajam dharmos rato apsisukimui, buvo perduoti Šravasto mieste ir kitose Indijos vietose. Jais detaliai buvo išaiškinta, kad visi gyvi sutvėrimai turi savyje Budos prigimtį ir taip pat buvo perduoti Jogačaros tradicijos mokymai. Trečiasis rato apsisukimas yra įvardijamas kaip tas, kuris ir nuvedė į Vadžrajaną.
Mahajanos budizmo požiūriu, Vadžrajana yra tarsi Mahajanos platesnė forma, kuri labiau skiriasi savo tantrine praktika, nei filosofija. Anot šio požiūrio, Mahajana turi du praktikos kelius: Sutrajanos metodą, kuriuo tobulinamos gerosios savybės ir Vadžrajanos metodą, kurios pagrindiniu keliu pasirenkamas Budos būsenos siekimas.
Šio tikėjimo pagrindas – labai sena Indijos filosofija – tantrizmas -, kuris yra padaręs nemažai įtakos budizmui ir induizmui, bet ši budizmo kryptis taip pat persipynusi su okultizmo, magijos ir mistikos elementais.
Vadžrajanos budizmas prisideda prie dviejų tiesų doktrinos, kurią sudaro įprasta ir aukščiausioji tiesa. Aukščiausios tiesos patyrimas yra daugumos tantrinių Vadžrajanos praktikų tikslas. Ši budizmo kryptis ragina savo išpažinėjus skverbtis pro išorinius daiktų pavidalus ir smelktis į nebūties tuštumą, kurioje individas gali sutapti su absoliutu. Vadžrajanos praktikai atlikti reikalingi mistiški išgyvenimai, kurių pagalba galima patirti minėtąją Budos prigimtį dar prieš absoliutų nušvitimą. Tam, kad ši patirtis būtų perduota, budistai, praktikuojantys jogą ir tantrą, sukaupė žinias apie ezoterinį kūną ir perdavė mokymus sklisti įvairiomis budizmo mokyklų linijomis. Žmogus, praktikuojantis budizmą, norėdamas pasinaudoti perduotais mokymais ir žiniomis, turi gauti iniciaciją iš talentingo ir dvasingo mokytojo arba guru.
Dzenas, Zen, dzenbudizmas
(jap. 禅, zen; į japonų kalbą žodis pakliuvo iš sanskrito: dhyana, per kinų kalbą: 禅, čian ir korėjiečių kalbą: 선, soen; arba per vietnamiečių kalbą thiền, tjen) yra budistinė meditavimo ir dvasinio pažinimo sistema, išsiskirianti visiškai budriu šio mirksnio suvokimu, savaimingu veikimu, grįstu tikrosios prigimties pažinimu, ir atsisakymu nuo egocentriško, vertinančio mąstymo.
Dzenas – tai dhjana praktikoje. Dhjana (sanskr. dhyāna) yra proto sutelktumas, meditatyvus pasinėrimas į savastį, kurio metu pranyksta visos dvilypės skirtys, kaip aš - tu, subjektas - objektas, tikrumas - netikrumas. Dzeną galima aiškinti egzoteriškai ir/arba ezoteriškai.
Dzenas, kaip atskira budizmo kryptis atsirado VII a. Kinijoje ir paskui išplito į Vietnamą, Korėją bei Japoniją Dzenbudizmo atradimo nuopelnai priskiriami Persijos arba pietų Indijos princui, tapusiam vienuoliu, Bodhidharmai, kuris atėjo į Kiniją, perduoti ypatingos perdavos, neturinčios nieko bendra su šventraščiais ar pamokslais.
Egzoteriškai dzenas, arba čianj, jeigu kalbama apie šios srovės vystymąsi Kinijoje (ypač pradiniu laikotarpiu), yra mahajanos budizmo mokykla, mūsų dienomis įgyjanti visiškai savarankiškos budizmo srovės statusą, kuri išsivystė VI - VII amžiuje iš dhjanos budizmo, kurį į Kiniją atnešė Bodhidharma, susidūrusio su čia jau buvusiu daoizmu. Šiuo požiūriu dzenas yra religija, kurios mokymas ir praktiniai užsiėmimai yra skirti savęs pažinimui (kenšo, satori) ir galutiniam asmens atbudimui, kokį išgyvena Buda.
Ezoteriškai dzenas nėra religija, o labiau neapibrėžiama, neperduodama esmė, neturinti jokių pavadinimų, neapibūdinama, neišreiškiama sąvokomis ar sampratomis, kurią galima patirti tik tiesioginio asmeninio išgyvenimo metu. Tokios esmės išraiškos formas galima laikyti visų religijų esme, todėl šiuo požiūriu dzenas nėra susietas išimtinai su budizmu, bet laikytinas išvis nereliginiu, o tiksliau ikireliginiu dalyku. Tai pirminė visos būties tobulybė. Tokia, kaip ją apibūdina daugelio dvasinio pažinimo krypčių praktikų, išminčių, šventųjų ir religinių pranašų. Budizme ši esmė vadinama "samsaros ir nirvanos tapatumu". Šiuo požiūriu dzeno meditacija (jap. zadzen) yra ne pratybų metodas, kuriuo remdamiesi neišmanymo apimti žmonės gali išsilaisvinti iš kančių, o kiekvienam asmeniui kiekvieną mirksnį būdingos tobulos prigimties (tikrosios savasties) tiesioginė išraiška ir įgyvendinimas.