Sunitai
Ortodoksinės islamo religinės krypties (Suni islamo, سُنِّيّ – sunnīy) pasekėjai. Sunitai religinio mokymo šaltiniu laiko ne tik Koraną, kaip šiitai, bet ir Suną.
Sunitų įstatymas yra Koranas ir Mahometo pavyzdys, tai gausiausia islamo kryptis.
Vyrauja Arabijos pusiasalyje, Artimuosiuose rytuose, Šiaurės Afrikoje, Vidurinėje Azijoje, Turkijoje, Pakistane, Bangladeše, Indonezijoje ir Malaizijoje, nemažos grupės gyvena Irake, Azerbaidžane, Rusijoje, Afganistane.
Islamo pasaulyje politiniai nesutarimai dažnai virsdavo religiniais nesutarimais – pats pirmas toks nesutarimas kilo 30 metų po Mahometo mirties, kai musulmonai pradėjo pilietinį karą, po kurio atsirado keturios islamo šakos, iš kurių dvi buvo panašios į šių dienų sunizmą. Viena iš pagrindinių pirmojo pilietinio karo priežasčių buvo ta, kad sukilėliai Irake ir Egipte atsisakė pripažinti trečiojo kalifo ir jo gubernatorių valdžią. Dabartiniai musulmonų religiniai nesutarimai tarp sunitų ir šiitų tebevyksta Irake.
Vahabitai – musulmonų sunitų sekta, atsiradusi XVIII a. I pusėje Nedždo regione (dabartinėje Saudo Arabijoje). Doktrinos kūrėjas – Muhamedas ibn Abd al Vahabas (1703–1787 m.).
Vahabizmas reikalauja grąžinti islamui jo „pirmapradį grynumą“, o vieninteliu tikėjimo šaltiniu skelbia esant Koraną. Vahabitai nepripažįsta islamo šventųjų vietų, išskyrus Meką ir Mediną, islamo šventųjų ir net pranašo Mahometo kultą jie laiko politeistiniu nukrypimu. Vahabizmas smerkia ir atmeta vad. gimimo dienų, jubiliejų, metinių ir kitų musulmonų religinių švenčių šventimą, tam tikrų dienų ir savaičių išskyrimą religinėms apeigoms atlikti, iš tikinčiųjų reikalauja tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime laikytis griežtos askezės.
Arabijos pusiasalyje vahabizmą įtvirtino ir išplatino Saudidai, XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais čia sukūrę valstybę, kurios institucinė teisinė sąranga yra grįsta būtent vahabizmo religine doktrina bei vahabizmu kaip politine ideologija
Sunitų įstatymas yra Koranas ir Mahometo pavyzdys, tai gausiausia islamo kryptis.
Vyrauja Arabijos pusiasalyje, Artimuosiuose rytuose, Šiaurės Afrikoje, Vidurinėje Azijoje, Turkijoje, Pakistane, Bangladeše, Indonezijoje ir Malaizijoje, nemažos grupės gyvena Irake, Azerbaidžane, Rusijoje, Afganistane.
Islamo pasaulyje politiniai nesutarimai dažnai virsdavo religiniais nesutarimais – pats pirmas toks nesutarimas kilo 30 metų po Mahometo mirties, kai musulmonai pradėjo pilietinį karą, po kurio atsirado keturios islamo šakos, iš kurių dvi buvo panašios į šių dienų sunizmą. Viena iš pagrindinių pirmojo pilietinio karo priežasčių buvo ta, kad sukilėliai Irake ir Egipte atsisakė pripažinti trečiojo kalifo ir jo gubernatorių valdžią. Dabartiniai musulmonų religiniai nesutarimai tarp sunitų ir šiitų tebevyksta Irake.
Vahabitai – musulmonų sunitų sekta, atsiradusi XVIII a. I pusėje Nedždo regione (dabartinėje Saudo Arabijoje). Doktrinos kūrėjas – Muhamedas ibn Abd al Vahabas (1703–1787 m.).
Vahabizmas reikalauja grąžinti islamui jo „pirmapradį grynumą“, o vieninteliu tikėjimo šaltiniu skelbia esant Koraną. Vahabitai nepripažįsta islamo šventųjų vietų, išskyrus Meką ir Mediną, islamo šventųjų ir net pranašo Mahometo kultą jie laiko politeistiniu nukrypimu. Vahabizmas smerkia ir atmeta vad. gimimo dienų, jubiliejų, metinių ir kitų musulmonų religinių švenčių šventimą, tam tikrų dienų ir savaičių išskyrimą religinėms apeigoms atlikti, iš tikinčiųjų reikalauja tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime laikytis griežtos askezės.
Arabijos pusiasalyje vahabizmą įtvirtino ir išplatino Saudidai, XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais čia sukūrę valstybę, kurios institucinė teisinė sąranga yra grįsta būtent vahabizmo religine doktrina bei vahabizmu kaip politine ideologija