Reformacijos metu atsiradusios naujos kryptys
Reformacija (lot. reformatio – pertvarkymas) - religinis sąjūdis XV-XVII a. Europoje, siekęs reformuoti Romos katalikybės doktriną, kultą, bažnyčią. Reformacijos pradininku laikomas anglas Džonas Viklifas. Po jo – Janas Husas, kuris 1415 m. liepos 6 d. buvo sudegintas Konstancoje. Jo veikla padėjo pamatus Martyno Liuterio mokymui po šimto metų. Reformacijos pradžia laikomi 1517 metai, kai Martynas Liuteris Vitenberge paskelbė savo garsiąsias 95 tezės, prikalęs jas prie bažnyčios durų.Reformacija davė pradžią protestantizmui ir krikščionybės atšakoms:
Liuteronybė
Pagrindinė, ankstyviausia ir dabar labiausiai paplitusi protestantizmo kryptis, kilusi iš XVI a. krikščioniškosios reformacijos Vokietijoje. Pradininkas – Martynas Liuteris (1483-1546 m.). Liuteronybėje nėra griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių, visi pripažįstami šventais Kristuje. Nėra vienuolijos ir celibato, iš 7 Romos krikščionybės sakramentų liuteronų pripažįstami tik Krikštas ir Komunija.
Liuteronais save laiko ~82,6 mln. krikščionių (2006 m.).
Formalia liuteroniškosios reformacijos judėjimo pradžia laikoma 1517 m. spalio 31 d., kai augustinų vienuolis M. Liuteris ant Vitenbergo pilies (dab. Saksonijos-Anhalto žemėje) durų prikalė savo garsiąsias 95 tezes, nukreiptas prieš neribotą popiežiaus valdžią ir indulgencijų (atlaidų) pardavinėjimą. Pagrindinis M. Liuterio siekis buvo atnaujinti Romos katalikų bažnyčią, grąžinti ją prie Biblijos mokymo ir pirmųjų krikščionių išpažinimo ir patirties. Dėl nesutarimų, diskusijų ir jų išprovokuotų prakeikimų M. Liuterio šalininkai suformavo atskirą bažnyčią.
Anglikonų bažnyčia
Ankstyvoji protestantizmo atšaka, susikūrusi XVI a. pirmoje pusėje Anglijoje. Anglijoje bažnyčia yra valstybinė, čia yra dvi arkivyskupijos, bažnyčios vadovas – Jungtinės Karalystės valdovo skiriamas Kenterberio arkivyskupas. Įvairių šalių (Anglijos, Airijos, Velso, Škotijos, JAV, Kanados, Australijos) autonomiškos bažnyčios pavaldžios Kenterberio arkivyskupui.
Bažnyčią įkūrė Anglijos karalius Henrikas VIII, 1534 m. Supremato aktu atsiskirdamas nuo Romos katalikų bažnyčios ir įkurdamas savarankišką, tam pritarė ir Anglijos parlamentas. 1535 m. karalius tapo bažnyčios aukščiausiuoju vadovu, buvo pradėti naikinti vienuolynai, išleisti tikėjimo išpažinimo dokumentai (Confessions of Faith) – Dešimt straipsnių (1536 m.), Vyskupų knyga (1536 m.), Šeši straipsniai (1539 m.), Karaliaus knyga (1543 m.).
1548 m. bažnyčia reformuota, atsisakyta mišių, šventųjų paveikslų, celibato, sukurtas Apeigynas. XVII a. pirmoje pusėje, valdant Karoliui I, bažnyčia žlugo, bet 1661 m. vėl atkurta.
Nuo 1867 m. veikia Anglikonų sąjunga, kuriai priklauso įvairių šalių bažnyčios.
Kalvinizmas
Krikščioniškosios teologijos sistema bei požiūris į krikščioniškąjį gyvenimą, suformuluotas XVI a. protestanto Jono Kalvino ir jo bei Kalvino Šventojo Rašto interpretacijos šalininkų ir pasekėjų. Evangelikai reformatai praktiškai gali būti tapatinami su kalvinistais.
Krypties išpažinėjai teigia, kad žmogaus pomirtinis gyvenimas esąs nulemtas iš anksto, neatsižvelgiant į jo darbus. Jei žmogui sekasi gyvenime, jis eis į rojų. Turtuolis – Dievo išrinktasis. Dorybė – taupumas. Nepripažįsta sakramentų, išskyrus krikštą. Iš bažnyčios pašalino altorių, kryžių. Manoma, kad dėl specifinės darbo etikos ženkliai prisidėjo prie pramoninės revoliucijos.
Evangelikų reformatų bažnyčių ir Jono Kalvino reikšmės didėjimas priklauso antrajai reformacijos fazei, kai po Martyno Liuterio ekskomunikacijos pradėjo kurtis evangelikų bažnyčios. Kalvinas tuo metu buvo tremtyje Ženevoje. Jis pasirašė Augsburgo išpažinimą 1540 m., tačiau jo įtaka pirmiausia buvo juntama Šveicarijos reformacijoje, kuri buvo ne liuteroniška, bet labiau paveikta Ulricho Cvinglio.
Liuteronybė
Pagrindinė, ankstyviausia ir dabar labiausiai paplitusi protestantizmo kryptis, kilusi iš XVI a. krikščioniškosios reformacijos Vokietijoje. Pradininkas – Martynas Liuteris (1483-1546 m.). Liuteronybėje nėra griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių, visi pripažįstami šventais Kristuje. Nėra vienuolijos ir celibato, iš 7 Romos krikščionybės sakramentų liuteronų pripažįstami tik Krikštas ir Komunija.
Liuteronais save laiko ~82,6 mln. krikščionių (2006 m.).
Formalia liuteroniškosios reformacijos judėjimo pradžia laikoma 1517 m. spalio 31 d., kai augustinų vienuolis M. Liuteris ant Vitenbergo pilies (dab. Saksonijos-Anhalto žemėje) durų prikalė savo garsiąsias 95 tezes, nukreiptas prieš neribotą popiežiaus valdžią ir indulgencijų (atlaidų) pardavinėjimą. Pagrindinis M. Liuterio siekis buvo atnaujinti Romos katalikų bažnyčią, grąžinti ją prie Biblijos mokymo ir pirmųjų krikščionių išpažinimo ir patirties. Dėl nesutarimų, diskusijų ir jų išprovokuotų prakeikimų M. Liuterio šalininkai suformavo atskirą bažnyčią.
Anglikonų bažnyčia
Ankstyvoji protestantizmo atšaka, susikūrusi XVI a. pirmoje pusėje Anglijoje. Anglijoje bažnyčia yra valstybinė, čia yra dvi arkivyskupijos, bažnyčios vadovas – Jungtinės Karalystės valdovo skiriamas Kenterberio arkivyskupas. Įvairių šalių (Anglijos, Airijos, Velso, Škotijos, JAV, Kanados, Australijos) autonomiškos bažnyčios pavaldžios Kenterberio arkivyskupui.
Bažnyčią įkūrė Anglijos karalius Henrikas VIII, 1534 m. Supremato aktu atsiskirdamas nuo Romos katalikų bažnyčios ir įkurdamas savarankišką, tam pritarė ir Anglijos parlamentas. 1535 m. karalius tapo bažnyčios aukščiausiuoju vadovu, buvo pradėti naikinti vienuolynai, išleisti tikėjimo išpažinimo dokumentai (Confessions of Faith) – Dešimt straipsnių (1536 m.), Vyskupų knyga (1536 m.), Šeši straipsniai (1539 m.), Karaliaus knyga (1543 m.).
1548 m. bažnyčia reformuota, atsisakyta mišių, šventųjų paveikslų, celibato, sukurtas Apeigynas. XVII a. pirmoje pusėje, valdant Karoliui I, bažnyčia žlugo, bet 1661 m. vėl atkurta.
Nuo 1867 m. veikia Anglikonų sąjunga, kuriai priklauso įvairių šalių bažnyčios.
Kalvinizmas
Krikščioniškosios teologijos sistema bei požiūris į krikščioniškąjį gyvenimą, suformuluotas XVI a. protestanto Jono Kalvino ir jo bei Kalvino Šventojo Rašto interpretacijos šalininkų ir pasekėjų. Evangelikai reformatai praktiškai gali būti tapatinami su kalvinistais.
Krypties išpažinėjai teigia, kad žmogaus pomirtinis gyvenimas esąs nulemtas iš anksto, neatsižvelgiant į jo darbus. Jei žmogui sekasi gyvenime, jis eis į rojų. Turtuolis – Dievo išrinktasis. Dorybė – taupumas. Nepripažįsta sakramentų, išskyrus krikštą. Iš bažnyčios pašalino altorių, kryžių. Manoma, kad dėl specifinės darbo etikos ženkliai prisidėjo prie pramoninės revoliucijos.
Evangelikų reformatų bažnyčių ir Jono Kalvino reikšmės didėjimas priklauso antrajai reformacijos fazei, kai po Martyno Liuterio ekskomunikacijos pradėjo kurtis evangelikų bažnyčios. Kalvinas tuo metu buvo tremtyje Ženevoje. Jis pasirašė Augsburgo išpažinimą 1540 m., tačiau jo įtaka pirmiausia buvo juntama Šveicarijos reformacijoje, kuri buvo ne liuteroniška, bet labiau paveikta Ulricho Cvinglio.